Tarp daiktų yra erdvė. Susirašinėjimai su Jūrate Jarulyte apie tapybą

2021

Kristina Budrytė-Genevičė

———————————————

 

 

Jūratė Jarulytė: Kūnas kaip subjektyvi patirtis: jo vientisumas ir pažeidžiamumas kūrybinėje praktikoje, “Acta Academiae Artium Vilnensis”  Nr. 80-81, 2016 m., 204-216p.

———————————————

 

 

Jūratė Jarulytė: Kūnas kaip subjektyvi patirtis: jo vientisumas ir pažeidžiamumas kūrybinėje praktikoje

Gegužės 22 d., penktadienį, 16.30 val. ŠMC Kino salėje

Buvimas konkrečioje vietoje, jos savitumo pajautimas, sinestetinė jautra, kūno receptorių konstruojamos prasmės padeda pasaulį patirti kaip visumą. Kūnas yra tarsi paslankus tarpininkas, jis sugeria aplinką sykiu mėgindamas ją veikti. Asmens dalyvavimo svarba išryškėja menininkės Jūratės Jarulytės bendradarbiavimo projektuose, tokiuose kaip kelių mėnesių darbas su natūralios medicinos gydytoju Mohammedu Khasimu (2009, Maisoras, Indija), kolaboracija su haitiete Rose Marie Paul jos gyvenamoje vietoje, vadinamąjame „gete“ (2011, Port o Prensas, Haitis), susitikimai su neįgalių žmonių grupe (2004–2008, Bochumas, Vokietija), darbas su jaunimo grupe Šančiuose (2013, Kaunas). Kalbėdama apie savo projektus, menininkė parodys filmų ištraukas apie veiklą, pareikalavusią absoliutaus, besąlyginio įsitraukimo bei atviro dialogo su bendruomene, ir jos transformuojantį poveikį.

————————————————-

Paroda PLAY NO EXIT

2016

”Jei esi neutralus neteisybės akivaizdoje tu pasirinkai engėjo (smurtautojo, išnaudotojo) pusę.” Desmond Tutu

Moterų diskriminacija žemina, iš jos sunku ištrūkti, ji gali virsti nuolatine būsena. Tarpusavio suvokimas neįmanomas, socialinės ir vertybinės nuostatos pakrikusios. Tad parodoje dėmesys sutelkiamas į moterį, jos socialinės atskirties ir nelygybės patirtis. Kaip susiformuoja aplinkybės, kurios lemia kritines situacijas ir negatyvius padarinius? Ar emociniai randai užgyja ir išnyksta iš atminties? Kaip reiškiasi baimė ir gėda? Kokios atsiveria egzistencinės prarajos? Ar galimos išeitys?

Parodos pavadinimas ”Play No Exit” yra žodžių žaismas, kuris atveria galimus veiksmų ir sprendimų scenarijus. Diskriminuojamos moterys nesulaukia bendruomenės palaikymo, kai jis labai reikalingas, neretai pačios ignoruoja savo problemas. Tokia aklavietė virsta spektakliu „Nėra išėjimo“: pažeminimas viduje išgyvenamas, tačiau lyg nieko smerktino neįvyko. Kaip pakeisti tokių istorijų scenarijus, priverstinį žaidimą su gyvenimu, neteisybe ir kovoti su socialiniais stereotipais?

Parodos autorės žvelgia į moters savivoką, lyčių vaidmenį ir įvaizdžius šiandienos visuomenėje. Savo kūriniais jos kviečia žiūrovą į atvirą diskusiją apie diskriminacijos, smurto, prievartos formas, apie baimes, įtampas, taip pat apie galimus pasirinkimus, laisves ir nepriklausomybes.   

Dalyvauja menininkės: Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, Greta Grendaitė, Jurgita Juodytė, Audronė Petrašiūnaitė, Auksė Petrulienė, Arūnė Ščiupokaitė, Marta Vosyliūtė, Eglė Zioma. Atidarymo metu vyks grupės ”Bombo Feminista” meninė solidarumo akcija ”VooDoo”.

Kuratorė Jūratė Jarulytė

 

————————————————-

 

Užrašų knygelėse užmirštas laikas

Kristina Budrytė-Genevičė

2016

Menininkė Jūratė Jarulytė 2015 metais kūrė labai asmenišką, kone autobiografinį projektą „Lietuvos Šiaurė“. Projekto asmeniškumas išsiskaidė keliais sluoksniais, tai ir geografinė (apibrėžtos gimimo, mokyklos laikų teritorijos), ir emocinė (kalbinti Jūratės kartos žmonės, dažnai buvę klasiokai), ir meninė patirtis (menininkės mėgstamos skirtingos šiuolaikinio meno formos – audiovizualiniai dariniai, daiktų, nesusijusių su estetika nuotrupos, „kalbančios“ apie bendrą vaizdą, projektų dalyvių įtraukimas ne tik į procesą, bet ir į rezultato vizualizaciją).

Kaip teigė pati Jūratė Jarulytė, tikslas buvo: „tyrinėti gimtojo krašto tapatybę, suprasti ryšius tarp praeities, dabarties ir ateities per savo kartos ir asmeninę prizmę, geografinę vietą ir įvairialypį kontekstą. Mano kartos (tai karta, kuriai bebaigiant vidurinę mokyklą, prieš 1990-uosius metus, pasikeitė ideologinė ir politinė sistema) patirtis yra unikali ir nepagrįstai nustumta į užmarštį“.

Todėl visų pirma ir akcentuojamas projekto „Lietuvos Šiaurė“ įtraukimas į nemeninį pasaulį su lokalios geografijos mitologija, kuri dar ir dabar veikia pačią autorę. Tokiu būdu atsiranda nuorodos į tokius šiuolaikinio meno apibrėžimus, kaip bendruomene paremtas projektas arba specialios vietos menai. Iš tikrųjų, Jūratė Jarulytė niekad nevengia maišyti kelių skirtingų disciplinų: jos tapybos parodose atsiranda audio, video darbai, o pati tapyba gręžiasi į fotorealizmą ir reprodukuojamo daikto, vaizdo dominantę. 

Šiuo atveju meno projektas įtraukia ir pasirinktose vietovėse gyvenančius žmones (visai nesusijusius su meno sritimi), ir vietos specialius objektus (senų namų erdvėse užsilikę sovietiniai pledai, lovos, senų langų rėmai, ir čia pat vešintys žaliuojantys medžiai, gal net per daug sulapoję, apleisti – negenėti vaismedžiai), kurie savo prisiminimais arba buvimu iškart primintų dvidešimt kelerių metų istoriją. Štai tokia reali, tikra ir maišyta vieta dabar pati turi sugebėti suvaidinti interaktyviame projekte.

Apie laiką ir vietą labai konkrečiai pasisako pati autorė: „močiutės pasakodavo įvairiausias istorijas apie praeitį, nieko neužsirašinėdavau… Dabar galvoju apie tai, kad mane, šiandieną vienaip ar kitaip veikia tai, kas buvo prieš tai (“vakar”) (ir net nesvarbu, kad aš pati daug ko (faktų, įvykių) nežinojau), todėl įdomu klausinėti apie praeitį, gaunasi tarsi kryžiažodžio sprendimas… Galvoju apie laikotarpį iki studijų… tada, dar besimokant mokykloje, griuvo sovietinė sistema ir staiga viskas pasikeitė. Pokyčiai vyko labai sparčiai ir tik dabar, kai jau yra tam tikras laiko atstumas, dažnai susimąstau, kaip stipriai tai palietė mano kartą“.

Konkrečios, bet fragmentiškos minčių sekos atsiranda begalvojant kaip suvienyti ir nubrėžti visą šių derinių (sakytinė istorija – prisiminimai, nufotografuoti kaimų vaizdai, gamtos sulaukėjimas, apleistos erdvės, daiktai – artefaktai, atsitiktiniai lokalios vietos garsai) žemėlapį. O jis žymimas punktyrine linija: Joniškis, Biržai, Žagarė, Pakruojis, Skaistgirys ir pan.:

„Aplinkiniai miesteliai, kaimai, gyvenvietės, net miškai yra susiję tarsi didesnio miesto rajonai. Prieš tai buvo daug kolūkių, fermų, dabar tokie pastatai griūna, kai kas privatizuota, kai kurie tvenkiniai baigia užželti. Noriu užčiuopti, kaip pasikeitė landšaftas per paskutiniuosius dvidešimt metų be jokio suskirstymo (šališkumo), vertinimo… kiek stipriai tie pokyčiai yra įtakoti  žmogaus ir tuo pačiu kaip keitėsi žmogus, jo būdas, pomėgiai, gyvenimas (būtent žmogus, kuris nebuvo miesto gyventojas“ (Iš Jūratės Jarulytės susirašinėjimo su teksto autore).

Turbūt neatsitiktinai pati projekto autorė norėtų parodinę ekspoziciją rodyti šioje, o ne kitoje teritorijoje, „vietoje, kurioje gimiau ir praleidau daugiausia savo gyvenimo metų“, kur „dubliuotųsi“ sienų forma ir spalva, nufotografuotas vaizdas ir vaizdas už lango, kur lankytojai atpažintų ne tik savo vietas, bet ir išgirstų per ausines savo pasakojimų fragmentus.

Bet ši vizija utopinė, galbūt dėl to ji tokia geidžiama ir išsvajota: sukaupti, surinkti atmintį, sujungti metus, paryškinti išsekusios teritorijos punktyrinę liniją – galima tikintis tikrovės mito sugrįžimo. Grąžinamos klasiokių svajonės ir baimės jų dukrų lūpomis, fiksuojamos tuščios erdvės – nebeišlikusių žmonių (mirtys, emigracija) minusavimas, o gamtos stichijos permanentiškumas sukuriamas nepertraukiamo fotografavimo režimu.

Vis tik daugiausiai klausimų kelia šio projekto bendruomenė, kas ji bebūtų: ar buvusi anksčiau mokyklos klasė, išsibarsčiusi po pasaulį, ar apylinkių kaimynai ir kaimynės. Gali būti, kad dabar, projekto metu, atsiranda nauja bendruomenė, kurią per prisiminimus sunku dar užčiuopti, sunku apibrėžti kaip socio-politinį ar kultūrinį darinį, o gal tai tik graži vizija, nes, anot menininkės, „kažin ar egzistuoja absoliutus bendramintiškumas, juo labiau – ilgą laiką…“.

Todėl bendruomenė čia kontrastuoja su gamta. Pirmoji yra daugiasluoksnė, lengvai neišsemiama, (ne)sąmoningai užsislaptinusi (kurie norės prisiminti ir paviešinti nepagrąžintą vaikystę ir jaunystę?) ir net nevaizduojama, bet jai suteikiamas balsas ir raštas (audio pokalbiai, susirašinėjimai el. laiškais), taip, tarsi ji būtų kuriamos kultūros antraštė, pagrindinis veikėjas, autorius ar režisierius.

Iš jų atroji – gamta, čia vienalytė, besluoksnė ir lygi, kaip nagrinėjamas Šiaurės lygumų kraštas. Tai gali būti lygi plokštuma, paprasta, be gyvų pavidalų atsiverianti tuštuma arba horizontą žaliai užliejanti suvešėjusi riešuto lapija. Bet jos (gamtos) paprastumas ir įžūlumas užgožia ne tik horizontą, ji tušuoja ne iš „natūros“ kilusius objektus („Gamta sugeba atsinaujinti žmogui pasitraukus… Mane visada žavėjo laukinės pievos, ten nėra klasifikacijos, suskirstymo… jos panašios į erdves, kurių niekas neprižiūri – namus, fermas, apaugusias žolėmis ir medžiais… o kažkada atrodė, kad betonas atsparus laikui. Man įdomu, kad keičiantis landšaftui pastatai, kartais net su baldais ir daiktais paliekami savaiminiam dūlėjimui, jų negriauna, netvarko aplinkos, nelygina žemės… ir stovi tokie pamažu griūnantys objektai-monumentai dešimtis metų.“). (Iš Jūratės Jarulytės susirašinėjimo su teksto autore).

Šis dviejų priešingų polių (natūra-kultūra) susidūrimas galėtų būti aiškus kasdieniame gyvenime, bet neaišku, kuo jis baigsis meniniame tyrime. Menininkės akis vėl įsižiūrėjo į senus laikus ir vietas, perskaitė užrašus, įžengė į paliktą žmonių erdvę ir visa tai gretina su čia ir dabar, bando nuspėti nenuosekliai slinkusio laiko metamorfozes, kaip ir kodėl jis buvo užmirštas ir vėl prisimintas.

http://kamane.lt/Kamanes-tekstai/Kinas-ir-fotografija/Uzrasu-knygelese-uzmirstas-laikas-Jurates-Jarulytes-Siaures-Lietuva

————————————————-

 

 

Dailė
Jūratė Jarulytė: „Nuvykti ir įsitikinti“

Dovilė Stirbytė
www.kamane.lt, 2014-05-26

Jūratė Jarulytė – menininkė piligrimė, savo kūrybiniais tyrinėjimais apjuosusi pasaulį. Jei bandytume jos įgyvendintus projektus pažymėti žemėlapyje, strėlytės smigtų ties Estija, Gruzija, Haičiu, Indija, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Lietuva, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Škotija, Šri Lanka ir Vokietija. J. Jarulytės platus požiūris pasireiškia ne tik geografiniu aspektu (kas iš dalies daro įtaką ir kūrinių temų laukui), bet ir naudojamų išraiškos priemonių įvairove. Ji yra įgyvendinusi tapybos, garso, vaizdo, žemės, bendradrabiavimo ir kitų meno sričių bei strategijų projektus.
1995 m. J. Jarulytė įgijo rūbų modeliavimo specialybę Kauno aukštesniojoje meno mokykloje (dabar – Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetas), 2000 m. apsigynė tapybos bakalauro laipsnį Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute (dabar – Kauno fakultetas). Po poros metų ten pat įgijo tapybos magistro laipsnį. J. Jarulytė buvo viena pagrindinių „Elnių slėnio“ plenero organizatorių (2000–2003, Joniškio r.). Apie šį plenerą, menininkės kūrybines ekspedicijas, laiką ir įgyvendintas idėjas su J. Jarulyte pasikalbėti susitikome jos kūrybinėje studijoje Vilniuje.

– Jūrate, kartą paklausta apie migravimą atsakei, kad tau sąvoka migruoti reiškia grįžti atgal ir vėl eiti į priekį. O tu judi visada į priekį. Tuomet gyvenai ir kūrei Portugalijoje. Ką apie migravimą manai dabar? Juk jau kurį laiką gyveni tarp Vilniaus ir Kauno.

– Taip, po to laiko dar daug keliavau, kol galiausiai grįžau į Lietuvą. Grįžimas buvo netikėtas, bet kartu ir labai naudinga patirtis. Migravimo prasmė visada susijusi su intencija apsigyventi naujoje vietoje, „suleisti šaknis“. Man šis jausmas nėra labai artimas. Žengiant kiekvieną žingsnį viskas negrįžtamai keičiasi, ir man tai patinka. Pasaulis pilnas gyvybės. Jei nėra dirbtinių sienų, tuomet vyksta natūralus judėjimas.

– Kūryboje naudoji įvairias išraiškos priemones. Ką tau reiškia medija? Kaip jas pasirenki konkrečiam projektui?

– Kiekviena medija – tarsi skirtinga kalba, kuri „praplečia manąją visatą“ (L. Wittgenstein). Nepaprastai džiaugiuosi, kad nebijojau imtis naujų dalykų. Konkrečiai – dirbti su judančiu vaizdu. Kai kurių medijų išbandymą ir naudojimą nulėmė dalyvavimas meno rezidencijose, kurios neretai būna orientuotos į tam tikrą sritį. Pavyzdžiui, „Binaural Media“ meno rezidencijos metu pradėjau dirbti su garsu („Dream Objects I“, 2008. Instaliacijos dokumentacija, videodarbai, garsas, HD, 19:30, „Binaural“ meno rezidencija, Nodaras, Portugalija). Arba dar studijų metu pradėti organizuoti simpoziumai Lietuvoje („Elnių slėnio“ pleneras. – Aut. past.), kuriuose ne tapydavome, bet daugiau kurdavome žemės meno kūrinius, eksperimentuodavome gamtoje, su gamta, ieškodavome alternatyvių raiškos būdų.
Beje, kurti tapybą reikia kūrybinės studijos, o aš, vos tik baigusi mokslus, jos neturėjau, tad priemonių pasirinkimą kartais gali lemti ir buitinės priežastys, aplinka.

– Dažnai tavo tapybos kūrinius lydi videodarbai. Toks pasikartojantis videodarbų ir tapybos gretinimas kelia nemažai klausimų: gal tai gana organiškas noras sukurti medijų sintezę, kurioje priemonės viena kitą papildo, kvestionuoja arba drauge veikia kažkaip paradoksaliai? Ar jis pasireiškia spontaniškai, apmąstant kūrinių dermę konkrečioje ekspozicinėje erdvėje? O gal medijų jungimas tarnauja tavo kūryboje nesvetimo neorealizmo apraiškoms stiprinti?

– Gyvendama Los Andžele lankiau Kino ir videostudijas. Tuomet teko peržiūrėti nemenką skaičių įvairiausių filmų ir videodarbų, ištęstų laike. Tuo laikotarpiu dirbau vien tik videosrityje. Grįžusi į Kauną pradėjau vėl tapyti, o sprendimas eksponuoti viską kartu atėjo natūraliai.
Videodarbų rodymas kartu su tapyba, man atrodo, šiek tiek sujudina tapybos darbą, interpretuoja. Juos galima skaityti kaip knygos išnašas, kurios papildo ir išskleidžia reikšmių lauką. Bet tai daugiau galimybė nei būtinybė.
Nemanau, kad reikėtų dirbtinai įvardyti, sudėlioti kūrinius į atskiras lentynas, kūrybą suskirstyti pagal disciplinas. Menininkas nėra amatininkas. Kiekvienas turėtų jungti medijas, jei tik tam jaučia poreikį. Svarbiausia yra idėjos, ir jos natūraliai skleidžiasi įvairovėje, proceso metu.

– Filme „Bone Setters“ (DV, 56 min, be garso, 2009, Mysorė, Indija) užfiksuotas gana skausmingas kaulų atstatymo procesas. Ekrane stebint skausmo iškreiptus veidus tarsi girdi filme tik regimas aimanas ir riksmus. Nors filmas ir nebylus, čia vaizdas kalba išties labai išraiškingai. Garso stoka sustiprina „komplikuotą“ kūrinio atmosferą. Kas lėmė šio projekto atsiradimą? Kaip pati jauteisi šiame vaidmenyje? Ar buvo sudėtinga gauti sutikimą filmuoti?

– Tai nebuvo meno rezidencija. Kurį laiką gyvenau Mysorės mieste ir ieškojau, kas galėtų išmokyti ajurvedinio masažo technikos. Po kurio laiko daktaras Muhamedas Kasimas išreiškė norą mokyti savo natūralaus gydymo technikos (išnirusių sąnarių atstatymo, uždarų lūžių, įsisenėjusio skausmo gydymo). Tai buvo visai kas kita, tačiau pagalvojau, kad tai turėtų būti įdomi patirtis, ir sutikau.
Lankiausi pas jį kasdien, buvau jo padėjėja: masažavau, bintavau. Per dieną „klinikoje“ apsilankydavo daugiau nei šimtas pacientų, vyko tikrai intensyvus darbas. Ten teko sutikti visokių žmonių, priklausančių įvairiems socialiniams sluoksniams. Tai man padėjo pažinti ir geriau suprasti vietinę kultūrą.
Neplanavau kurti filmo, bet prieš išvykdama pasiūliau mokytojui nufilmuoti jo darbo procesą. Jis entuziastingai palaikė šią idėją. Filmavau kelias dienas. Įdomu, kad ir pats daktaras aktyviai komentuodavo, kokiais rakursais filmuoti, pats įsitraukė į filmavimo procesą.
Filme atskleidžiami skirtumai tarp Rytų ir Vakarų kultūrų. Vakariečiai nenori matyti skausmo: nuryjama piliulė, ir tarsi viskas gerai, bet juk farmacijos pramonė daro didelę žalą žmogui. Nesakau, kad tai visapusiškai žalinga, bet dažnai būtų galima jos išvengti naudojant natūralius gydymo būdus. Antra – tai filmas apie žmogaus kūną, kaip sudėtingą instrumentą, kuris palaiko mūsų gyvybę, po sunkiausių traumų sugeba atsigauti ir sugyti. Taigi skausmą matau kaip laikiną būseną, būtiną transformacijai.

– Videokūrinys „Kvėpavimas“ (garsas, videodarbas, HD, du kanalai, 15.53 min, 2011 m., Kaunas) aktualizuoja svarbią organizmo funkciją, apie kurią paprastai net nesusimąstome, tiesiog nepastebime. Jautriais mikrofonais kvėpavimo procesą iškėlei į pirmą planą, čia garsas skleidžiasi labai organiškai, tarsi medžių ar jūros ošimas. Be to, įdomu stebėti paprastus žmones jų namų aplinkoje. Interjerai išduoda, kad „kvėpuotojai“ – įvairių socialinių grupių atstovai. Kaip pasirinkai jame dalyvavusius žmones?

– Projekte dalyvauti kviečiau visus, ką tuo metu sutikau. Kvėpavimas yra universalus dalykas, nepriklausantis nuo socialinio sluoksnio. Tai jautrus, gyvybiškai svarbus veiksmas, kurio beveik negalima suvaidinti. Pakeitus savo kvėpavimą galima pakeisti nuotaiką, elgseną ir t.t. Savo eksperimento metu tą ir bandžiau pritaikyti mokydama ujjayi (kvėpavimo technika, naudojama įvairiose jogos tradicijose, kuri kartais yra vadinama „jūros ošimu“. – Aut. past.) technikos.
Labai įdomu buvo lankyti žmones jų namuose, fiksuoti buitį. Mąsčiau apie tai, kad beveidį anonimišką pasakojimą (išsisakymą) būtų galima pakeisti tyliais kvėpuojančiais veidais.
Šį projektą kūriau specialiai „Grynparko“ festivaliui, projektui „Šventovė“ (Birštonas, 2011). Instaliacija buvo eksponuota apleistoje sanatorijoje, didelėje patalpoje su išdaužytais langais. Stiklas buvo išsibarstęs šukėmis palei sienas, išpaišytas banaliais grafičiais. Dvi videoprojekcijos, kuriose buvo rodomas vienas arba keli žmonės, jie tiesiog kvėpavo. Naudojau sinchronišką kvėpavimo garsą. Du kanalai patalpoje sukūrė audio- ir videodialogą. Stovėdamas viduje galėjai girdėti pušų ošimą, lygiai taip pat – jau iš labai toli, dar nematydamas vaizdo, galėjai girdėti žmonių alsavimą. Kvėpavimo garsas organiškai susiliejo su miško, vėjo garsu.

– Esi sukūrusi bendradarbiavimo, reliacinės estetikos projektų, kuriuos įgyvendinai su įvairių tautybių žmonėmis, net tada, kai verbališkai komunikuoti buvo gana sunku. Tai iliustruoja 2011 metais Haityje įgyvendintas projektas „Pale Avem. Kalbėk su manimi“. Kaip sekėsi „susikalbėti“ su projekto bendraautore? Koks buvo vyksmo tikslas? Kokie rezultatai?

– Šis bendradarbiavimo projektas vyko alternatyvioje bienalėje, kuri veikė kaip rezidencija, projektai turėjo būti atlikti vietoje. Vietos menininkai negavo vizų vykti į Angliją, kur buvo kviečiami surengti parodą, todėl protestuodami sumanė organizuoti bienales namuose.
Haitis – laisvės simbolis, tai vienintelė tauta pasaulyje, išsilaisvinusi per sėkmingą vergų sukilimą, ir pirmoji šalis Karibuose bei Lotynų Amerkoje, paskelbusi nepriklausomybę. Taigi tai yra viena iš priežasčių, dėl kurios gali sukarti didelį kelią, kad galėtum pajusti vietos atmosferą.
Bendradarbiavimo projektai nėra lengvi, pasitaiko nemažai keblių, sudėtingų momentų. Moteris, su kuria bendradarbiavome, visai nekalbėjo angliškai, todėl mokiausi kreolų kalbos. Keldavausi 6 val. ryto, pasimokydavau suregzti kokį sakinį ir po keletos valandų eidavau pas ją. Kartu praleisdavome visą dieną. Apsipirkdavome turguje, gamindavome maistą. Per bienalės atidarymą pasikvietėme kaimynus, bienalės dalyvius į jos gyvenamąją vietą, gaminome pietus, visi bendravo. Sukūrėme terpę bendravimui, kultūrų susidūrimui.
Aš manau, kad tokią akistatą šiomis dienomis yra beveik privaloma realiai patirti kiekvienam. Juk visi esame vienaip ar kitaip (reportažai, fotožurnalistika ir kt.) įtraukti į globalius pokyčius, mūsų nuomonės yra konstruojamos už mus, mūsų neatsiklausus ir nedavus pasirinkimo. Taigi vienintelis patikimas būdas – nuvykti į kokią nors vietą ir pačiam įsitikinti, kokia yra realybė. Būtent šios bienalės atveju teko stebėti didžiulį kontrastą, prarają, nes tarp bienalės dalyvių buvo žinomų menininkų, kolekcionierių, atvykusių iš turtingų šalių, o pati bienalė vyko lūšnynuose, kur žmonės gyvena labai vargingai. Taigi situacija nėra labai patogi, bet tai nereiškia, kad jeigu jos vengsi, ji kažkaip dings.

– Per kelis intensyvaus bendradarbiavimo mėnesius projekto „Miesto tyrimai: viešumo patirtys“ metu (2013) su Žemųjų Šančių mokyklos mokiniais sukūrėte kolektyvinį grafitį „Mūsų gatvės paroda“ trijose šio rajono vietose – ant mokyklos buvusio sporto maniežo sienos, Neįgalaus jaunimo centro aikštelėje ir ant privataus kiemo garažo. Pasakok apie šį kūrybinį socialinį tyrimą? Kaip į jį įsitraukei? Ką pati turi bendro su Žemaisiais Šančiais. Kokie projekto rezultatai?

– Šančių projekte nutariau dalyvauti todėl, kad čia dar studijų metais buvau stipriai nukentėjusi. Buvo likę daug klausimų, todėl pamaniau, kad atėjo laikas į juos atsakyti. Kadangi tas nemalonus įvykis yra susijęs su jaunaisiais Žemųjų Šančių gyventojais, pasirinkau dirbti su paaugliais. Ir tikrai – įvyko transformacija, bent jau energijos atžvilgiu, darbas su mokyklinio amžiaus jaunimu buvo šviežios ir kūrybiškos energijos pliūpsnis.
Pirmais metais nuėjau į vidurinę mokyklą, į kurią iš karto be leidimo nepatekau. Bet kitais metais jau rengiau mokinių apklausas, siekiau išsaiškinti, kaip ir kuria linkme su jais dirbti.
Kartą, atvykusią į Šančius, stotelėje pakalbino vietinis vyriškis. Kai papasakojau, ko čia atvykau, vyriškis pakišo mintį užsiimti gatvės menu. „Jaunimas čia trinasi, paišalioja, teplioja ant sienų. Geriau duotų jiems kokį pastatą“, – sakė vyriškis. Tuomet pagalvojau, kad idėja visai neprasta. Pasikviečiau du gatvės meno atstovus. Kartu suorganizavome dirbtuves ir pradėjome piešti ant sienų. Kiekvieną dieną susidomėjusių jaunuolių vis daugėjo. Praeiviai kalbindavo, klausdavo, kas čia vyksta. Veiksmas buvo popamokinis, neprivalomas, buvo suteikta visiška laisvė. Darbas su jaunimu – sudėtinga ir atsakinga užduotis, bet grįžtamasis ryšys labai stiprus.
Paaugliai smagiai ir nestandartiškai išreiškė savo fantaziją, nors pradėjome nuo labai paprastos temos. Mokyklos teritorijoje piešėme karvių pievą, vėliau tema natūraliai transformavosi į karvę boružės pavidalu (kaip kiti pastebėjo – dievo karvytes), kurias piešėme Neįgalaus jaunimo centre. Paskutiniai piešiniai buvo įgyvendinti privačioje teritorijoje: mokinės mama, pastebėjusi teigiamą poveikį, leido vaikams pratęsti veiksmą ant jų kieme stovinčio privataus garažo. Manau, kad tai tikrai didelis įvertinimas.

– Videokūrinys „Eureka Valley“ (audiovizualinė instaliacija, filmas, 08.40 min, 2010, JAV) buvo nufilmuotas slėnyje, kurio kraštovaizdyje tarsi pikselis juda vos įžiūrimas žmogus. Ką šiuo videodarbu nori pasakyti?

– Filmuota buvo bendradarbiaujant su medijos menininku Francisco Janesu ekspedicijos Mirties slėnyje (Death Valley, Kalifornija, 2010) metu, šalia dainuojančių kopų „Eureka Dunes“, kurios, beje, yra aukščiausios kopos JAV. Kasdien po du kartus iš šalia esančios „Nellis“ oro pajėgų bazės čia atskrisdavo keli naikintuvai. Savo karines pratybas jie atlikdavo visada tuo pačiu metu. Misteriškas, rezonuojantis garsas, kurį sukelia kopomis slenkantis smėlis, sustiprindavo ir išlaikydavo „karo žaidimų“ griausmą.
Filmas sukomponuotas iš dviejų ilgų dalių, kurios perkirstos staiga pasirodančių ir dingstančių naikintuvų. Viena ilga dalis rodo žmogų, einantį per kopas, kita – miražą. Žodžio miražas (mirare) etimologija žiūrėjimo ir atspindėjimo prasmes sutraukia į vieną ir žiūrintysis čia yra taip pat stebimas kraštovaizdžio. Dėl epizodų pasikartojimo pasidaro nebeįmanoma atsekti eiliškumo, taigi žmogus ir kraštovaizdis be perstojo projektuoja ir atspindi vienas kitą. Realumo ir virtualumo keitimąsi vietomis taip pat sustiprina staiga pasirodantys lėktuvai, kurie tarsi ir būtų žmogaus pasakojimo dalis, bet šis pasakojimas pasirodo sutrūkinėjęs, žmogus ir mašina keičiasi pasakotojo vaidmenimis.

– Tapybos ir videokūrinių projektas „A Desolate Place“ (parodytas personalinės parodos formatu šiuolaikinio meno festivalyje „Kaunas mene“, E. Stelmokienės galerijoje, 2011) kalba apie apleistas, užmirštas, nykstančias vietas. Kuo sudomino kūriniuose užfiksuota erdvė? Kuo ji reikšminga tau pačiai?

– Viskas nuolat keičiasi, juda, pradeda augti, užima prieš tai buvusiojo vietą. Irimo procesas, destrukcija, kismas irgi yra neatsiejama būties dalis. Apleistos erdvės, jų nykuma, nuotaika man kalba. Aš jas jaučiu. Tokios erdvės paprastai būna labai stiprios energetiškai. Manau, apleistos vietos, pastatų liekanos materialiai atspindi tai, kad kažkada buvusios svarbios idėjos yra lengvai pamirštamos ir jų vietoje konstruojamos visiškai kitos, – taip nutiko ir su patalpomis Muitinės gatvėje.
Šių pastatų komplekso paskirtis vis keitėsi. XVI a. veikė kaip Kauno kunigaikščių rūmai, XIX a. pab. kompleksas buvo pritaikytas ligoninės funkcijoms, o XX a. viduryje unikalią praeitį turinčiame kvartale buvo įkurdinta Kauno psichiatrijos ligoninė. Keista, kad kažkas sumąstė įkurti psichiatrijos ligoninę tokioje vietoje.
Šiuo metu pastatai priklauso Vilniaus dailės akademijai. Ligoninės tvaikas, per laiką įsigėręs į patalpų sienas, liejasi su dažų kvapais. Aš vis dar stipriai jaučiu tuos psichiatrijos ligoninės kvapus. Pastatai iki šiol beveik nepakitę, galima sakyti dūlantys, visiškai autentiškai, tik aplink jau visai kita publika – jauni studentai. Viena vertus, man buvo įdomu išbandyti ir suprasti, kiek ilgai toje vietoje tvyros buvusios psichiatrijos ligoninės aura.

– Buvai viena iš pagrindinių „Elnių slėnio“ plenero (2000–2003, Joniškio r.) organizatorių. Kaip jis susiklostė? Kodėl ši iniciatyva baigėsi?

– Idėja organizuoti plenerus kilo iš noro kažką daryti patiems, bendradarbiauti. Jį organizavome kartu su Agne Jonkute, Airida Rekštyte ir Tomu Krilavičiumi. Vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai. „Elnių slėnis“ buvo mano mamos brolio Gedimino Zabarausko įgyvendinta vizija – atokiai pamiškėje įrengta Joniškio melioracijos įmonės poilsiavietė. Dar vaikystėje dažnai ten vykdavau su tėčiu, dalyvaudavome įvairiose šventėse. Kilus minčiai ten rengti kūrybinius plenerus, sulaukėme pritarimo ir palaikymo. Taip ir prasidėjo „Elnių slėnio“ plenerai.
Tai – vieni pirmųjų Lietuvoje plenerų-simpoziumų, kurių turinys skyrėsi nuo tradicinių tapybos plenerų. Jų metu svarbiausia buvo pasidalyti patirtimi, bendradarbiauti, įvairiausia veikla: performansai, akcijos, instaliacijos, objektų kūrimas, žemės menas. Daugelis išbandė iki tol nebandytas technikas, atliko įvairius meninius-socialinius eksperimentus. Tradicija buvo tapęs ir menininkų iš Berlyno dalyvavimas. Vykdavo viešos darbų peržiūros, į kurias susirinkdavo nemažai žiūrovų iš Joniškio ir Žagarės.
Po kelių sėkmingai įgyvendintų plenerų man teko išvykti į Vokietiją. Vėliau daugumai nebebuvo motyvacijos jų tęsti, kadangi nesiėmiau tai daryti viena, plenero tradicija taip ir nutrūko.
Šiuo metu tos vietos paskirtis taip pat pasikeitusi, pastatas nebenaudojamas, gamta atgauna savo pozicijas.

– Esi nomadiškos sielos žmogus. Pasaulio gyventoja. Migruojantis paukštis (esi dalyvavusi tokio pavadinimo projekte). Sakyk, kuriame pasaulio krašte teko išgyventi stipriausius, labiausiai kvapą gniaužiančius potyrius? Kokios tai buvo situacijos?

– Teko dalyvauti labai įdomiame projekte Šri Lankoje (Theertha, 2008). Viskas vyko kalnuose, kur buvome atskirti nuo civilizacijos. Dalyvavusių menininkų geografija labai plati: dešimt vietinių menininkų, du europiečiai, kiti – iš Pakistano, Bangladešo, Kambodžos, Nepalo, Australijos, Indijos. Bendradarbiavimas ir bendravimas labai praturtino, su daugeliu iki dabar palaikome kontaktą, o taip pasitaiko gana retai.
Beprotiškų potyrių teko išgyventi Gruzijoje, kur 1996 metais dalyvavau Avangardinės mados festivalyje. Susidarė įspūdis, kad jų visuomenė veikia pagal kitokią logiką ir principus.
Sutikti žmonės, prisilietimas prie kitos egzistencijos. Kartais tokie minimalūs ir kartu gigantiški dalykai, pvz., absoliuti tyla dykumoje.
Daug netikėtų situacijų teko patirti Indijoje. Ne mažesnį įspūdį padarė ir netoli Sietlo esančio Olimpijos parko atmosfera su didžiuliais apsamanojusiais medžiais, taip pat Vakarų pakrantėje augantys mamutmedžiai, kurių amžius skaičiuojamas ne šimtmečiais, o tūkstantmečiais. Daug emocijų sukėlė projektas „Skrydžio potėpis“ (Klaipėda, 2008), kuriame su keliais kitais menininkai šokome iš lėktuvo parašiutais, o paskui tapėme. Sutikau dalyvauti tokioje avantiūroje, nors ir bijau aukščio (šypsosi).

– Ką tau reiškia laikas?

– Laikas yra lyg sugerianti kempinė, kuri ilgainiui kristalizuojasi į meno kūrinį. Tik per laiką subręsta idėjos. Kūriniui suvokti taip pat reikia skirti laiko. Bet kokiam: ne tik laike ištęstam videokūriniui (vien jau tam, kad fiziškai jį peržiūrėtum), bet ir tapybos darbui. Juk po blizgančiu ežero paviršiumi taip pat slypi gelmė, kurios pažinimas reikalauja laiko.

Projektas „Susitikimai menininkų studijose“

————————————————-

 

 

 

Tylios Jūratės Jarulytės įtampos ir tragedijos

Eglė Juocevičiūtė

2012

Menininko gyvenime būna etapas, kai jis gali ilgai kurti savame mieste, semdamasis įkvėpimo iš savo aplinkos. Būna etapas, kai nebesinori gyventi mieste, todėl tenka persikelti į mažesnę gyvenvietę ir susigrąžinti ryšį su gamta. Būna, kad savas miestas dusina ir jį reikia pakeisti į didesnius ar egzotiškesnius miestus.

Menininko gyvenime būna etapas, kai reikia skaityti knygas. Būna etapas, kai reikia labai jautriai pajausti savo aplinką. Būna, kad viskas nusibosta ar ima atrodyti neteisinga, ir tada ieškai būdo save pritaikyti kitur. Po kurio laiko pradedi suprasti, kad gali grįžti prie meno.

Etapų kaita ir asmeniniai ciklai dažniausiai yra žinomi tik pačiam menininkui, retkarčiais – jo biografui. Tačiau etapo pobūdį galima nujausti kalbantis su menininku. Labai didelės praktinės naudos šis nujautimas neduoda, tačiau nurodo kryptį, kuri yra raktas į menininko kūrybą – tai knygos (žinoma, kad suprastum meninį veiksmą, reikia perskaityti keletą tomų, bet aš turiu omenyje dažnai pasitaikantį filosofinių ar mokslinių teorijų įvaizdinimą), glaudus meno kūrinio ir jo aplinkos (miesto, kaimo, galerijos, dvaro ar apleistos gamyklos) ryšys, meno kūrinio santykis su meno pasaulio dėsniais ir madomis, kai cituojant žymius meno kūrinius bandoma paėjėti toliau už juos.

Jūratė Jarulytė, viduriniosios kartos menininkė, yra viena tų, su kuriais bendraujant galima pajusti, kad ji sau ir kitiems jau šį tą įrodė. Jai menas yra ne tikslas, o priemonė pažinti ir perprasti naujas vietas ir naujus žmones. Jūratę, šiuo metu gyvenančią ir kuriančią Kaune, sunku būtų pavadinti Kauno menininke (turiu omeny prisirišimą prie tam tikros vietos ir žmonių grupės), nes ji dažnai būna kažkur kitur. 2002 m. baigusi tapybos magistrantūrą Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete kurį laiką gyveno tarp Kauno ir Bochumo miesto Vokietijoje, o prieš porą metų grįžo į Kauną ir pradėjo dėstyti vizualųjį meną. Nors ir surengė gana daug parodų Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, Lietuvoje J. Jarulytės vardas vis dar nėra puikiai žinomas.

2001–2003 m. Jūratė buvo viena iš Elnių slėnio plenero organizatorių ir dalyvių. Šis pleneras, įgyvendintas kauniečių tapytojų Agnės Jonkutės, Airidos Rekštytės ir kitų pastangomis, vyko Joniškio rajone ir buvo skirtas specifinės vietos ir žemės meno instaliacijoms kurti. Šio pobūdžio instaliacijos būna ne savaime svarbūs meno objektai, bet pastabos duoto reiškinio paraštėse. Ši pastabų kūrimo nuostata išliko ir vėlesniuose Jūratės darbuose, kuriuos ji kūrė Portugalijos, Indijos, Šri Lankos, Škotijos ar Laplandijos rezidencijose. Kadangi tokios instaliacijos greit išnyksta, menininkai jas dokumentuoja fotografuodami ir filmuodami vaizdus bei garsus. Tokie įrašai, pvz., Jūratės instaliacijos „Dream objects I“ ir „Dream objects II“ („Sapnų objektai“, 2008), tampa savarankiškais kūriniais, kurie skirti rodyti galerijose. Jūratė, naudodamasi itin jautriu mikrofonu, įrašė Portugalijos rezidencijoje „Binaural“ kurtų instaliacijų vidinį garsą, realiai beveik negirdimą: kaip nuo vėjo šlama ant virvės padžiauti sudžiūvę lapai ir kaip vibruoja šakų rėme įtemptos virvelės. Nufilmuotas išorinis vaizdas ir įrašytas vidinis garsas leidžia žiūrovui per skirtingas jusles (regą ir klausą) susipažinti su instaliacija ir iš išorės, ir iš vidaus. Be to, Jūratės įrašai dažnai tampa videokūriniais, kuriuose ypatinga (egzotiška) gamtos ar urbanistinė žemės meno aplinka tampa savita kūrinio vaizdo estetika, kurios niekaip neišgautum kurdamas Kaune.

Kurdama instaliacijas, filmuodama ir fotografuodama, Jūratė pamažu grįžo prie tapybos, tik ji įgavo jautrumo specifinėms vietoms. Ji yra puikiai įvaldžiusi nepopuliarią tarp Lietuvos tapytojų hiperrealistinę manierą, kai vaizdas ant drobės tapomas iš nuotraukos ar naudojant nuotraukos projekciją, ir dėl tapytojo paryškintų toninių bei spalvinių kontrastų tampa itin realus. Jos projektas „Desolate Space“ („Apleista erdvė“, 2011) „Meno parko“ galerijoje Kaune susidėjo iš tapybos ir videodarbų, kuriuos sujungė patirtis dirbant dabartinėse Kauno dailės fakulteto patalpose – XV a. Kunigaikščių rūmuose. Sovietmečiu čia veikė psichiatrijos ligoninė – užrašai ant nerenovuoto pastato durų ir palatų-studijų tai vis dar primena. Kas nutinka erdvei, kai nustojama ja rūpintis? Didžiulio formato tapybos darbuose, kurių vieninteliai personažai –­ nugaišę ir gyvi balandžiai, apleisto pastato interjerai yra sodrūs, dramatiški, bet kartu –­ dekoratyvūs: tarp baltų popieriaus lapų ir baltos medžiagos atraižų balandžio gaišena priverčia galvoti apie fundamentalią tragedijos idėją ir jos atvaizdus barokinėje tapyboje.

Nuo balandžio 26 d. iki gegužės 3 d. „Vartų“ galerijos peržiūrų kambaryje bus galima pamatyti Jūratės naujausią projektą „Neracionalūs pjūviai I“ („Irrational cuts I“, 2012), kuriame tęsiasi tragedijos, ar, veikiau, įtampos estetikos paieškos, bet konkrečios vietos jautimas pereina į abstraktesnių dėsnių įvaizdinimą. Projektas susideda iš trijų tapybos drobių ir videofilmo, sukurto 2012 m. pradžioje Ghetto bienalėje Port o Prense, Haityje: laivas iriasi į priekį sausumos link, bet ji vis neartėja. Tapybos darbuose matomos neaiškios, nelogiškos konstrukcijos-struktūros, kurios viename taške griūna, kitame – atsistato. Šiuose darbuose gilinamasi ne tiek į tam tikros vietos, kiek į būsenos specifiką. Skaičius „I“ prie pavadinimo nurodo, jog autorė jau žino, kad tai tik pirma šio projekto dalis.

„Literatūra ir menas“ 2012-04-20 nr. 3376

————————————————-

 

 

 

Hiper-realybės konsteliacijos Jūratės Jarulytės tapyboje

Jurij Dobriakov

2006

Genialūs meno kūriniai nutiesia daugiakryptes asociacijų magistrales link kitų kūrinių, reiškinių ir būsenų, įkūnydami beribį realybės susietumą. Jie virsta rentgenogramomis, aptinkančiomis ir atidengiančiomis tikrovės pamatinį karkasą, prasiskverbiantį pro kasdienybės materijos plyšius. Tokios rentgenogramos, nurodančios į kažką fundamentalesnio, nei vaizduoja, yra Jūratės Jarulytės tapybos darbai, antrinkti autorinei parodai “Still Life” galerijoje “ARTima”.

Vladimoro Nabokovo tekstų metaforiškoje poetikoje regėjimas yra sakralus aktas, atveriantis tikrąjį realybės vaizdą, platoniškąjį grynųjų idėjų, o ne jų apgaulingų šešėlių, pasaulį, išlaisvinantis iš camera obscura prieblandos – riboto ir iškreipto tikrovės matymo. Jūratės Jarulytės paveiksai – praplėsto ir suintensyvėjusio regėjimo materializacija; jie koncentruoja regimą realybę taip, kad ji tampa hiper-tikroviška. Meno istorikas Horstas Bredekampas hiper-realizmo sąvoka nužymi tikrovės fragmento koncentraciją iki tokio tirštumo, kad realybės kopija tampa “daugiau nei realybė”.

Vaizduojamus tikrovės fragmentus Jūratė Jarulytė koncentruoja leisdama žvelgiančiam į paveikslą patirti realybę tokią, kokios jo regėjimas įprastai nepajėgia užfiksuoti. Nekintančios formos realybėje retai išsikristalizuoja – dažniau matomas judėjimas, nuolatinė formų ir jų konfigūracijų kaita. Akis seka nesibaigiančius perėjimus iš vienos būsenos į kitą; sąmonė sintezuoja iš jų formą, kurios nemato, bet kurią žino, ir taip sukuriama optinė iliuzija, kad relaybė yra patiriama kaip pastovi ir nedaloma. Tačiau tai tik miglotas tikrovės siluetas, kuriame neįmanoma įžvelgti jos tikrųjų bruožų, nes ji praslenka pro šalį pernelyg greitai. Kiekvieną atskirą akimirką, balansuodama ant nykstančios ribos tarp dviejų būsenų laike, realybė egzistuoja be galo trumpoje stazėje; tai ir yra pamatinė jos būsena. Kai akis regi ją tokioje neįprastoje absoliučios ramybės būsenoje (ir kartu intuityviai atpažįsta tą būseną kaip natūraliausią), apima intensyvus hiper-realumo jausmas.

Sustabdyta akimirka impresionistų paveiksluose yra trapi, susaistyta tik šviesos blyksniais, nekantrajanti vėl įsilieti į akimirkų srautą, iš kurio buvo prieš norą išplėšta tapytojo. Ji trumpam sustojo, tačiau tuoj pajudės, nes statiška būsena jai nėra natūrali. Jūratės Jarulytės tikrovės ekstraktai yra monolitiniai, beveik monumentalūs dėl savo antlaikiškumo. Paveikslas “Geometrija” sukelia nepakeliamos tikrovės jausmą; negyvas paukštis, kurio vaizdinį iš atminties ilgainiui ištrintų laikas, drobėje tampa belaikiu faktu, žvilgsnį prikaustančia tamsia dėme, pernelyg realia, kad ją būtų įmanoma ignoruoti. Šis ir kiti naujausi dailininkės paveikslai yra pamatinių realybės sluoksnių konsteliacijos, susaistytos vidiniais saitais – hiper-nuorodos į nežinomą ir neaprėpiamą absoliutą, kuris, kaip amerikiečių transcendentalistų Thoreau ir Emersono filosofijoje, pripildo kiekvieną tikrovės ląstelę kaip platoniškąją khora.

Parodos pavadinimas – “Still Life” – yra ne tapybinės formos nurodymas, o lingvistinis žaidimas. Jo intriga aiškiausiai atsiskleidžia perskaičius paveikslo “Still Life” pavadinimo anglišką ir lietuvišką variantus. Angliškas still life, nors tradiciškai nužymintis sukomponuotų negyvų objektų atvaizdo žanrą, perskaitytas pažodžiui reikštų gyvenimą, kuris nejuda, bet vis dėlto yra gyvas – tikrovę be laiko koordinatės. Lietuviškasis “natiurmortas”, adaptuotas iš prancūziško nature morte, yra negailestingai baigtinis – tai negyva (mirusi) gamta. Lingvistinės teorijos, tiriančios kalbos ir mąstymo schemų santykį, teigia, kad šis santykis yra abipusis – ne tik mąstymo schemos formuoja kalbos semantiką, bet ir pačios kalbos pamatinės struktūros savo ruožtu daro įtaką suvokimo mechanizmamas. Tokiu atveju, angliškas variantas parinktas visos parodos pavadinimui neatsitiktinai; negyvi ar mirę objektai tapytojos vaizduojami kaip priklausantys gyvai nebaigtinei ir nekintančiai tikrovei.

Alessandro Baricco į romaną “City” įterpia keisčiausio (ir paskutinio) Claude’o Monet paveikslo “Nimfėjos” analizę. Šis paveikslas taip pat gali būti vadinamas hiper-realistiniu: didžiulio formato drobė, išskaidyta į kelias dalis ir eksponujama ant laužytos plokštumos, vaizduojanti iš pirmo žvilgsnio visiškai banalų objektą – tvenkinį su vandens lelijomis, priverčia žiūrintįjį pasijusti taip, lyg jis žiūrėtų į tą tvenkinį iš neegzistuojančio taško, tiksliau, iš daugelio taškų vienu metu. Šis išplėstinis regėjimas atidengia sudėtingesnę (realesnę) tikrovę, nei atvaizduoja žmogui įprastas regėjimas iš konkretaus taško erdvėje, sąlygojamas ir ribojamas fizinių ir optinių dėsnių. Šiuos dėsnius sugeba apeiti ir Jūratė Jarulytė. Paveiksle “Geometrija” tariamai atsitiktinai išsidėsčiusių erdvėje objektų geometrija yra neeuklidinė; “objektyvų” ir atsietą išorinį stebėtoją staiga apgaubia drobės plokštuma, padaranti jį susietu nebylios idealių formų tikrovės dalyviu. Nejundančių daiktų konsteliacija dvimatėje erdvėje skleidžiasi į trimatę erdvę aplink žiūrintįjį, savo didinamojo stiklo hiper-tikroviškumu sukeldama vertigo, galvos svaigimo pojūtį. Triptike “Still (Palanga) I-III” žiūrintysis atsiduria žiūros taške, kuriame negali būti – virš sustingusio vandens, kaip Monet “Nimfėjose”. Tame galima įskaityti Jūratės Jarulytės siekį regėti ir vaizduoti realybę tokią tikrą, kokios žmogaus akis ir sąmonė dar nepažįsta, bet nujaučia esant.