Apleista erdvė, 2011. Solo paroda.

Aš bandžiau parašyti ne šios kalbos istoriją, o veikiau šios tylos archeologiją.

(Foucault, M. 1961. Madness and Civilization)

Filmuota VDA Kauno fakultetui priklausančiose patalpose – buvusioje Kauno psichiatrijos ligoninėje.
Apleista vieta yra tarsi miškas po ilgos žiemos, kai į jį įžengi.

2009 metais, iškrausčius prie Kauno rotušės aikštės veikusią psichiatrijos ligoninę, apgriuvę pastatai buvo atiduoti Vilniaus dailės akademijos Kauno Fakultetui. Į nerenovuotas ir kritiškai apleistas patalpas buvo perkelta visa vizualaus meno katedra su jos dėstytojais ir studentais. Ten dirbdama dėstytoja ir kasdien žengdama per slenkstį, kurį kadaise ne visiems buvo leista peržengti, eidama apšepusiais koridoriais, per byrančius tinkus, dažus ir suskilusias plyteles, mokydama studentus blausių prieblandų patalpose – buvusiose palatose, kur ant sienų vis dar buvo galima perskaityti tokius užrašus kaip „moterų skyrius“, „aminazinas“ ir panašius,  visų pirmiausia jaučiau egzistencinį trapumą, tačiau ir praeities aurą, sustingusią tarpinėje būsenoje, kurios neatgaivina netgi neatsakingas (nusikalstamas) pripildymas jaunais žmonėmis, greičiau atvirkščiai – ji paveikia ten dirbančiųjų smegenis, įtraukia, prislegia ir toliau tvyro visa prisodrinta vaistų kvapo.  Šis išorinis apleistumas, turėjo ir kitą dimensiją – nevalyvumas stipriai koreliavo su vidiniu, dvasiniu – darbuotojų kolektyve jautėsi bejėgiškumas, mutizmas, žmogaus nevertinimas, ypač moterų diskriminacija, sunkiai paaiškinami hierachiniai santykiai, užgniaužtas individualumas, laisvė. Vėliau buvo bandoma pakeisti, maskuoti, ištrinti iš atminties, išoriniais pakeitimais pagydyti išpuvusią šerdį.