Apleista erdvė, 2011. Solo paroda.

Aš bandžiau parašyti ne šios kalbos istoriją, o veikiau šios tylos archeologiją.

(Foucault, M. 1961. Madness and Civilization)

Filmuota VDA Kauno fakultetui priklausančiose patalpose – buvusioje Kauno psichiatrijos ligoninėje.
Apleista vieta yra tarsi miškas po ilgos žiemos, kai į jį įžengi. 

Iki 2009-ųjų metų šalia Kauno rotušės aikštės veikė psichiatrijos ligoninė. Apleisti apgriuvę pastatai buvo atiduoti Vilniaus dailės akademijos Kauno Fakultetui. Į nerenovuotas patalpas tais pačiais metais buvo perkelta visa VDA KF vizualaus meno katedra. 2010 metais rugsėjo mėnesį pradėjau dirbti šioje katedroje ir kasdien vaikščiojau ilgais, aptrupėjusiais koridoriais. Buvusiose palatose ant sienų vis dar buvo galima perskaityti tokius užrašus kaip „moterų skyrius“, „aminazinas“, buvo patalpų, kuriose mėtėsi vaistų pakuotės, švirkštai; (anti)sanitariniai mazgai bylojo apie buvusias šiurpias ligonių gyvenimo sąlygas. Stebino tai, kad studentai  studijuoja tokiomis sąlygomis. Tačiau jie neprotestavo, niekas nekreipė į tai dėmesio. Teko žvelgti į tai kaip į savotišką egzotiką ir originalią terpę kūrybai. Pradėjusi dėstytojauti nestokojau entuziazmo, turėjau galimybę mokyti  studentus pagal savo pačios naujai sukurtas programas. Po metų pradėjau atidžiau stebėti, kaip praeities aura veikė ten dirbančiųjų smegenis ir visa persmelkiantis vaistų kvapas darėsi vis labiau slegiantis.  Šis išorinis apleistumas stipriai koreliavo su vidiniu, dvasiniu nihilizmu – darbuotojų kolektyve jautėsi bejėgiškumas, mutizmas, žmogaus nevertinimas, moterų diskriminacija, sunkiai paaiškinami hierachiniai santykiai, užgniaužtas individualumas. Sutramdyta laisvė.