II-osios Ghetto Bienalės (Port-au-Prince, Haitis) metu įgyvendintas projektas, kurio tikslai buvo nukeliauti iš vieno pasaulio pakraščio į kitą, rasti bendradarbę-bendraautorę ir bendrauti savo gimtosiomis kalbomis, nenaudojant anglų ar prancūzų kalbų, kaip tarptautinių susikalbėjimo priemonių. Šis eksperimentas siekė permąstyti tokius stereotipus, kaip centras ir pakraščiai, prestižas ir neprestižas, tradicinis ir profesonalusis menas; ypatingai palietė įvairovės bei mažų, autentiškų kalbų, įtakojamų ekonominės nelygybės ir globalinės homogenizacijos, išlikimo problematiką.

Projektas, išpildytas autentiškoje ir nesurežisuotoje aplinkoje, įtraukė betarpišku bendravimu su vietine bendruomene, lietuvių-kreolų kalbų pratybomis su Mabelle Williams ir intensyviu, kelias savaites trukusiu bendravimu su Rosé Marie Paul jos namuose, skurdžiame, bet spalvingame Grand Rue amatininkų ir menininkų kvartale. Bendravimas su Rosé Marie vyko tik gimtosiomis kalbomis ir vedė prie naujų verbalinių ir neverbalinių komunikacijos būdų paieškų. Jau po trumpo laiko pradėjo ryškėti šio eksperimentinio projekto savybės ir kryptys: kitos kultūros pažinimas “iš vidaus” ir tarpžmogiško kontakto galimybių patikrinimas, vietinės bendruomenės ir atvykusiųjų menininkų pokalbio ribų praplėtimas, neformalios nuomonių išsakymo vietos atsiradimas. Atidarymo dieną, kai menininkai pristatinėjo savo projektus, Jūratė, kartu su Rosé Mari, ryte ėjo į turgų ir vėliau drauge gamino maistą. Bienalės dalyviai, lankytojai ir vietiniai gyventojai buvo kviečiami kartu papietauti. Taip buvo sukurta taiki erdvė ir galimybė patogesnei diskusijai pačiame siaurų bendruomenės labirintų centre.